Naujienos

Ansamblis „Lietuva“ Kultūros fabrike pristatys muzikinį spektaklį „Homo asfaltus“

Jono Meko įkvėptas muzikinis pasakojimas apie šiandienos žmogų, praradusį ryšį su žeme ir ieškantį savęs globaliame pasaulyje.

Rugsėjo 23 d. į Kultūros fabriką atvyksta valstybinis ansamblis „Lietuva“ su premjeriniu muzikiniu spektakliu „Homo asfaltus“.

Ar po šiuo asfaltu dar yra žemė?

„Homo asfaltus“ – tai muzikinis pasakojimas apie šiandienos miesto žmogų, gyvenantį greičio, informacijos, nerimo ir iliuzijų kupinoje aplinkoje, tačiau vis stipriau jaučiantį gamtos, namų ir savo šaknų ilgesį.

Spektaklis įkvėptas Jono Meko kūrybos, Antano Škėmos ir kitų išeivijos lietuvių literatūros. XXI amžiaus realybė čia pristatoma su intelektualios ironijos prieskoniu, o muzikoje susitinka šiuolaikiniai ritmai ir tautinio paveldo skambesys – sutartinės, kanklės ir birbynės tampa kelione iš miesto triukšmo į archajišką garsų pasaulį.

HOMO ASFALTUS – nauja asfalto žmonių rūšis. Tai žmonės, gebantys gyventi be apibrėžtos vietos ir neprisirišti prie gimtosios žemės. Jie neištremti ir nepabėgę – tokį gyvenimą pasirinko patys. Tačiau praradę ryšį su savo šaknimis, jie pamažu praranda ir gebėjimą jausti.

Homo asfaltus važinėja „Bolt“ pirmyn ir atgal – lygiai kaip A. Škėmos Garšva liftu kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, visiškai praradęs prasmės jausmą.

Homo asfaltus gyvena pasaulio pabaigos nuojautoje ir vis tiek labiausiai jaudinasi dėl nuvytusių begonijų.

Homo asfaltus nebeturi namų ir savo žemės jausmo, todėl klausia: ar po asfaltu dar yra žemė?

Lauros Švedaitės sukurtas libretas pasakoja apie mieste gyvenančią moterį, stovinčią ant tilto ir pasiryžusią šokti. Iš aplinkinių ji sužino esanti nėščia, nors pati to net nepastebi. Ši žinia priverčia ją pažvelgti į pasaulį ir paklausti: „Į kokį pasaulį aš išleisiu savo būsimą vaiką?“

Jos pasaulis – miestas, tapęs pragaro alegorija, kuriame žmonės sukasi pykčio, godumo ir melo ratuose. Pajutusi norą grįžti į gamtą, moteris leidžiasi į kelionę. Miške ji nusiauna batus ir pirmą kartą išgirsta, kaip į ją prabyla gamta. Prasidedantis gimdymas ir prapliupęs lietus tampa naujo žmogaus, naujos pradžios ir kito pasaulio galimybės ženklu.

„Pasaulio pabaigos nuojauta, kurioje gyvename, šiandien yra naujo pasaulio pradžios galimybė. Mes pervertinome protą, todėl be perstojo sukamės pragaro ratuose, bet vis dar egzistuoja konstruktai, kurie mus grąžina prie gamtos. Vienas jų – nėštumas“, – sako spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė.

Kompozitoriaus Dominyko Digimo sukurta muzika atspindi kelionę nuo intensyvių šiuolaikinio miesto ritmų į bežodę, archajišką muzikos plotmę, kurioje žodžiai išnyksta, o lieka jausmai ir naujos pradžios viltis.

Kūrybinė komanda

Kompozitorius – Dominykas Digimas
Dirigentas – Egidijus Kaveckas
Režisierė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė
Scenarijaus ir libreto autorė – Lina Laura Švedaitė
Kostiumų dailininkė – Izabelė Narečionytė
Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas

Vaidmenys ir atlikėjai

Valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras

Nėščia moteris – Smiltė Murencevaitė-Janušienė
Mama – Ingrida Raugaitė / Aušra Kiuraitė-Svilainienė
Senukas – Saulius Vasiliauskis
Dvynė sesuo – Asta Balnionytė-Grajevskė
Bėgikas – Domas Saulevičius / Modestas Karanda
Žmogus – Gintarė Kulikauskytė / Justina Kaminskaitė
Moteris – Viktorija Šedbaraitė
Muziejaus darbuotoja – Daiva Čepulionienė
Jogos mokytojas – Jevgenijus Kovalčukas
Tėtis – Martynas Žukauskas
Kaimynas – Kęstutis Papartis / Dainius Garuckas
Žinių balsas – Donatas Kaikaris
Vyras – Ignas Ščesnulevičius

Miestiečių orkestras: Arvydas Jankus, Simas Miklovis, Viktoras Rimša, Tomas Matevičius, Lauryna Labutytė, Saulė Zadesenec, Gintarė Želvytė, Sonata Zavadskytė, Evelina Sulikaitė, Vincentas Daukšys.